- viešpatė
- viẽšpatė sf. (1) NdŽ 1. NdŽ, Db valdžią turinti moteris, valdovė, karalienė: Šventasis tėvas Romoje panaikins mano apžadus, ir tuomet tu būsi mano viešpatė, ne vergė V.Krėv. Aa, tu dabar didi viešpatė! Turi didžių dvarų, pilių erdvingų! V.Krėv. Kalbėsiu apie Boną, jūsų viešpatę, tą moterį su tigrės širdimi J.Gruš. | prk.: Giedojo lakštingala – skardžiai ir pilna galybės, lyg ji viena būtų viešpatė ir šituose žilvičiuose, ir liūnuose, ir pašlaitėse A.Vaičiul. 2. pagarbos verta, garbinga moteris, ponia; šeimininkė: Didžios viešpatės, neilgai trukus, tikru moterišku būdu gavo nusileisti vyriškai galiai ir pripažinti jo autoritetą Vaižg.
Dictionary of the Lithuanian Language.